Tėvažudys nematė skirtumo tarp gyvenimo ir mirties: „Tėvai duodavo pinigų, bet jų niekada neužtenka“

„Iš gyvenimo jau nebesitikiu nieko. Man tas pats – gyventi ar negyventi. Jaučiuosi kaltas, ir viskas“, – ramiai ir tyliai ištarė kaunietis Audrius Paškauskas, kaltintas tėvažudyste. Jis mirti pasmerkė savo tėvus: 47 metų Algirdą Paškauską ir 5 metais jaunesnę Nijolę Paškauskienę.

Žodis „žudikas“ kaltinamojo jau nebeįžeidė. 2003-iaisiais bausmę už vagystę Pravieniškių kolonijoje atliekinėjęs vyriškis laukė dienos, kada Vilniaus apygardos teismas atvers kraupią tėvažudystės bylą ir jis su vienmečiu buvusiu draugus Juliumi Charževskiu sės į teisiamųjų suolą.

Pasikalbėti su žurnaliste kraupaus nusikaltimo sumanytojas ir vykdytojas ryžosi ne iš karto.

A.Paškauskas 2002-ųjų vasarą vis tvirtino: „Ne“, nors piktinosi, kad apie jį esą rašoma daug netiesos.

Bet laukdamas apklausos dėl ginklų įsigijimo, 2003-iųjų sausį tėvų žudikas, kuriam tada buvo 25-eri, pagaliau ištarė: „Galime kalbėtis“.

Rusvais kailiniais, džinsinėmis kelnėmis ir nertiniu vilkėjęs A.Paškauskas sėdėjo prie stalo taip, kad ne iš karto pavyko pastebėti jo surakintas rankas.