Tokių važiuojančių lūženų nepamatysite daugiau niekur pasaulyje: automobilinis reiškinys, tapęs švediškos tapatybės dalimi

Visų pirma aš jį išgirdau. O jau tada pastebėjau, iš kur sklinda tas džeržgiantis garsas ir automatiškai čiupęs telefoną pradėjau filmuoti. Tokios keliais važinėjančios lūženos dar nebuvau matęs gyvenime. Na, gal nebent kokiam filme. Ir tik vėliau, kai užfiksuotais vaizdais pasidalinau su aplinkiniais, buvau apšviestas, jog tąkart susidūriau su tipišku švedišku reiškiniu – Švedijoje gimusio, čia ne vieną dešimtmetį egzistuojančio, šiek tiek besikeičiančio, tačiau lengvai atpažįstamo „raggare“ stiliaus atstovais.

Tai nutiko man motociklu keliaujant į Nordkapą – pasaulio kraštą, esantį Norvegijoje. Kažkur šiaurės Švedijoje užsukau į pakeliui esančią degalinę įsipilti degalų.

Nesakyčiau, kad degalinė būtų buvusi visiškoje negyvenamoje plynėje, bet ir tankiai apgyvendinta vietove to irgi nepavadinsi – greta buvo tik maždaug 2,5 tūkst. gyventojų turintis miestelis, o visoje savivaldybėje kažkur aplinkui gyvena vos kiek daugiau nei 7 tūkst. žmonių. Gyventojų šioje Švedijos dalyje jau mažėja, o dar toliau į šiaurę keliuose vis dažniau galima sutikti šiaurės elnius, tad apie kažkokius retus automobilių egzempliorius į galvą net mintis neateina.

Todėl staiga iš kažkur pasirodęs tas keistas kledaras patraukė ne tik mano, bet ir visų aplinkinių dėmesį. Jis važiavo pukšėdamas, trūkčiodamas ir pasišokinėdamas, buvo visas apdaužytas, sulankstytomis skardomis, o visa galinė dalis buvo nulinkusi ir atrodė tarsi vilktųsi asfaltu.

Lėtai įvažiavęs į degalinės teritoriją automobilis sustojo, tačiau variklis liko pukšėti. Pasigirdo tipiškas hidraulinio mechanizmo garsas ir automobilio galas dar labiau nusileido prie žemės. Iš vidaus sklido muzika, o pro atdarą galinį langą išlindusi ranka šiaip ne taip iš išorės atsidarė galines automobilio dureles.

Iš automobilio išsiritę keturi vaikinai išdidžiai nuėjo į degalinę pirkti sumuštinių, palikę dirbantį automobilio variklį. Matėsi, kad jie mėgaujasi aplinkinių dėmesiu. Tiesą sakant, net galima buvo įtarti, kad būtent to į degalinę jaunuoliai ir užsuko – dėmesio.