Mirties tiltas prie Sporto rūmų Vilniuje: tragedija, apie kurią liepta tylėti

1975-aisiais Vilniuje, prie Sporto rūmų, lūžo pontoninis tiltas per Nerį. Oficialiai paskelbta apie keturis žuvusiuosius, tačiau tragediją apgaubė prieštaringi liudijimai, nutylėjimai ir abejonės, ar aukų nebuvo daugiau. Byla, pasibaigus terminui, sunaikinta.

Praėjus 18 metų po tragedijos, 1993-aisiais įvykį narpliojo „Lietuvos rytas“: publikuojame žurnalistės Ingos Liutkevičienės tyrimą, kuriame nelaimės aplinkybės atkuriamos iš išgyvenusiųjų, gelbėtojų, medikų ir pareigūnų pasakojimų.

Buvo 1975-ųjų balandžio 13-osios vakaras. Tų dienų laikraščių skyreliuose „Koncertai“ skelbta: „IV.13, 14, 15 d. 20 val. Vilniaus sporto rūmuose – Vengrijos kultūros dienos TSRS. Koncertuoja estradinis ansamblis „Sirijus“.

Užsienio estrados koncertai sovietiniais metais Lietuvoje vykdavo nedažnai, todėl vengrų „Sirijaus“ pasiklausyti atėjo ne tik vilniečiai, – suvažiavo estrados mėgėjai iš visos Lietuvos. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose tilpo apie 4,5 tūkstančio žiūrovų. Pirmąjį koncerto vakarą salė buvo pilna. Prasidėjęs 20 valandą, koncertas baigėsi po 22 valandos. Iki balandžio 14-osios bebuvo likusios dvi valandos.

Tos dvi valandos galėjo išlikti atmintyje kaip geros, po nuotaikingo koncerto prabėgusios valandos, o balandžio 13-oji po daugel metų asocijuotis tik su vengrų koncertu. Likimas lėmė kitaip.

Pro Sporto rūmų duris išvirto minia žmonių. Vieni pasuko į dabartinę Rinktinės gatvę, kiti – Neries pakrante – Dzeržinskio (dabar – Žaliojo tilto) link, dar kiti – į priešingą pusę – Žirmūnų link. Nemažai žmonių kelią į namus trumpino pereidami Nerį ties Sporto rūmais stovėjusiu pontoniniu tiltu.  Juo perėjusieji atsidurdavo tiesiai prieš Mokslų Akademijos biblioteką. Čia pat troleibusų stotelės į Antakalnį, Žirmūnus, Karoliniškes. Čia pat Senamiestis, Gedimino prospektas. Tą vakarą kitą upės krantą pasiekė ne visi, ėjusieji pontoniniu tiltu